„Spalvoti vaikai“

Didelę reikšmę vaiko vystymuisi turi tėvų žinios apie vaiko asmeninius ypatumus. Pavyzdžiui, iš piešinių galima pamatyti vaiko vidinį pasaulį, kuris dažniausia yra giliai paslėptas ir išorėje nematomas. Verta tik įsižiūrėti, kokiomis spalvomis vaikas dažniausia piešia ir galima kai ką sužinoti apie jo charakterį, ir kaip nors kūrybiškai bandyti veikti.

„Geltoni vaikai“ yra linkę kurti, yra laisvi, originalūs, kitaip mąsto, todėl sunkiai priima taisykles bei komandas. Jie yra svajotojai, mėgsta ką nors išsigalvoti, humoristai. Kai toks vaikas užaugs, tikriausiai sieks turėti įdomų darbą, tikės gražesne ateitimi. Tikrovėje jis sunkiai prisitaikys ir bus ne toks praktiškas.

„Violetinių vaikų“ labai turtingas vidinis pasaulis. Nuo „geltonų vaikų“ jie skiriasi artistizmu. Tokie vaikai ypač jautrūs, lengvai paveikiami, jie irzlūs, siekia sudaryti įspūdį ir tuo pačiu gali save iš šono vertinti, bet labai stokoja kitų palaikymo, paskatinimo.

„Raudoni vaikai“ – atviri ir aktyvūs. Tėvams būna „karšta“ su tokiais vaikais. Jie „gyvi“, nenuoramos, judrūs, laužo žaislus, nepaklusnūs. Kai jie užaugs, didelis jų darbingumas padės jiems pasiekti tikslo, pelnyti pagyrimų. Šios dienos interesai jiems aukščiau visko – iš čia egoizmas ir veržlumas.

„Mėlynai–žalių vaikų“ (kuriems patinka šių spalvų derinys) yra įtempti nervai. Jie rimti, valingi, principingi, pedantiški, dėmesingi, viską kontroliuojantys, labai bijo suklysti bei netekti pasiekimų, sukompromituoti save, būti kritikuojami. Todėl labai svarbu „mėlynai–žalią vaiką“ apginti nuo per didelių reikalavimų. Suteikite jam daugiau laisvės, skatinkite iniciatyvą, keiskite nuobaudas skatinimais, nereikalaukite mokytis tik labai gerai.

„Žalias vaikas“ jaučiasi paliktas ir labai stokoja mamos meilės. Kad jis neišaugtų į „žalią asmenybę“, kuri bijo permainų, kuri nieko neatneša, išskyrus praradimus – reikia ypač kūrybingai auklėti, mokėti įteigti pasitikėjimo, atvirumo, suinteresuotumo jausmus.

„Oranžiniai vaikai“ lengvai sujaudinami, panašiai kaip „raudoni“ ir „geltoni“. Bet šis jaudinimasis neturi išeities. Vaikai linksminasi, išdykauja, rėkia ne dėl to, kad kažkas įvyko, o šiaip, be jokios priežasties. Todėl oranžinė spalva yra pavojinga: kai prie oranžinės saulės pridedamas oranžinis dangus ir dar oranžinė mama – ši spalva tampa įkyri, nemaloni, erzina ir skurdina.

„Rudi vaikai“. Rudoje spalvoje oranžinė slopinama juoda. „Oranžinis“ diskomfortas tampa nesuvokiamu. Nemažai yra „rudo diskomforto“ priežasčių: silpna sveikata, šeimos suirutė, tragiškos situacijos (gamtos kataklizmai, gaisrai, avarijos ir pan.), protinis atsilikimas. Bet, pavyzdžiui, ruda spalva mažom dozėm žiemos metu, padeda sukurti ypatingą, uždarą, labai patikimą mažą pasaulį, kuriame gyvena kuklūs norai – skaniai pavalgyti, pamiegoti minkštoje lovytėje.

Juoda spalva – labai neigiama. Jos pasirinkimas iš kitų spalvų liudija, kad išgyvenamas arba jau išgyventas stresas, kuris „apjuodino“ vaiko gyvenimą. Kai kartu su juoda spalva naudojamos dar geltona ir violetinė spalvos – tai rodo, kad auga dramatiška asmenybė, aktorius.

Pilka spalva – taip pat neigiama. Ji reiškia rutiną, rūpesčius, skurdą, paniekinimą. „Pilki vaikai“ sutinkami labai retai, jie būna ramūs, bailūs, uždari. „Pilka situacija“ atsiranda tuomet, kai vaikas nuo visų atsiriboja arba jį atriboja: naujoje klasėje, naujoje mokykloje, kieme ir t.t. O nežinojimas – patinka ar nepatinka pilka spalva – nuovargio reiškinys.

Balta spalva – pradžios, praeities užmiršimo, kelio rodyklės spalva. Ši spalva pageidautina tik keliais atvejais: paauglystėje – lytinio brendimo metu, kai vaikas nieko apie tai nesupranta; gyvenamosios vietos, gyvenimo būdo pakeitimas; ilgas buvimas ligoninėje (dažniausia naudojama su juoda spalva).